Verstas

Vytauto Rubavičiaus poezija, stovėdama lyg ir atokiau nuo tradicinių ir dabartinių lietuvių poezijos "magistralių", savitai papildo Lietuvos poezijos "kelių žemėlapio" tinklą, nuvesdama į gal ne itin dažnai lankomas, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbias, įdomias ir mažai tyrinėtas "dvasios vietoves". Šiek tiek racionalus, filosofinis, dažnai į kalbą orientuotas kalbėjimas, grindžiamas kalbos struktūromis ir jų dekonstravimu, leidžia poetui prasiskverbti ir atskleisti pačioje kalboje užkoduotus "būtovės slėpinius". O tokiu kalbėjimu paradoksaliai aktualizuojamos istorinės ir dabarties realijos, taip pat jų prasmės. Tam tikru požiūriu Vytauto Rubavičiaus poetinę raišką galima buvo apibūdinti kaip postmodernią dar tada, kai ši sąvoka, bent jau mūsiškėje apyvartoje, nė neegzistavo. Nepaisant to, kad pastaraisiais metais Vytauto Rubavičiaus nepavadinsi itin aktyviai besipuikuojančiu autorium, jo kūriniai išsaugo "kitoniškumo trauką".
Antanas A. Jonynas