Pirmą kartą viename leidinyje išskleidžiama Lietuvos menininkių panorama. 59-iuose tekstuose pasakojama apie ryškiausias pastarojo šimtmečio vizualiųjų menų kūrėjas: tapytojas, grafikes, fotografes, instaliacijų ir performansų autores. Moterys kūrėjos meno lauke ilgai buvo ignoruojamos, todėl dabar į Lietuvos meną galima pažiūrėti naujai. Turime daug talentingų ir labai skirtingų menininkių, kurių nepaminėjus neįmanoma perprasti Lietuvos vizualiųjų menų visumos.

Lietuvės, lenkės, žydės, rusės – jos kūrė Lietuvoje, nors ne visos čia gimė. Dalis į knygą įtrauktų kūrėjų padarė ir daro įtaką ne vien savo menu, bet ir veikla, novatorišku mąstymu. Nuosekliai skaitant matyti, kaip kinta kūrybos formos: tarpukariu ir sovietmečiu tapyboje dominavo portretai ir peizažai, grafikos, skulptūros raiška dažniausiai būdavo tradicinė, o šiuolaikinis menas – tai diskusijų apie pasaulio problemas aikštelė, tyrimų laboratorija.

Pirmoje knygos dalyje pristatomos tarpukario menininkės, antroje – sovietmečiu dirbusios kūrėjos, o trečioje – šių dienų menininkės. Kiekviena dalis pradedama kontekstą pristatančiu įvadu. Filosofė Audronė Žukauskaitė nubrėžia feministinės minties trajektoriją.

Knygoje 176 iliustracijos, priedas – meno terminų žodynėlis. 

Formatas/puslapiai: kieti viršeliai / 340 puslapiai

ISBN: 9786094275036

Leidykla: Kitos knygos

Metai: 2022

Tovė Ditlevsen (1917–1976) tituluojama vienu unikaliausių ir svarbiausių XX a. danų literatūros balsų. Gimusi ir užaugusi Kopenhagos darbininkų klasės rajone, jau būdama paauglė išgarsėjo savo poezija. Parašė daugiau nei 30 poezijos knygų, romanų, apsakymų ir atsiminimų, kurių daugelis autobiografiški. Kritikų atstumta kaip darbininkų klasės rašytoja, nesivaikiusi tuo metu klestėjusių modernizmo ir postmodernizmo literatūrinių madų, dabar Tovė Ditlevsen vadinama viena svarbiausių savo kartos autorių ir jos kūrybą pasaulis atranda iš naujo. Autorės tekstai pasižymi subtiliu danams būdingu humoro jausmu ir gebėjimu paprastai, be užuolankų ar savigailos atpasakoti net pačias sunkiausias gyvenimo patirtis. Tovės Ditlevsen rašymo stilius, kritikų teigimu, nukonkuruoja net tokius autorius kaip Sylvia Plath ar Karlas Ovė Knausgård’as, kuriems pavyko asmeninę patirtį paversti jaudinančiu menu. „Kopenhagos trilogija“ pirmą kartą Danijoje pasirodė kaip atskiros memuarų knygos: „Vaikystė“ (1967), „Jaunystė“ (1967) ir „Priklausomybė“ (1971).

Pirma trilogijos dalis prasideda, kai autorei penkeri. Gimusi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, Tovė Ditlevsen supranta esanti nepritapėlė, savyje jaučianti kai ką nepaprasto ir dar nepažinto – pašaukimą rašyti. Trilogija tęsiasi Europai po truputį ritantis į Antrąjį pasaulinį karą. Priversta anksti palikti mokyklą, Tovė aukoja kūrybai skirtą laiką dirbdama bereikšmius, nesuprantamus darbus ir megzdama keistus, kartais net žalingus santykius su vyrais. Paskutiniame trilogijos tome aprašoma autorės kova tarp rašytojos pašaukimo ir konkuruojančių dukters, žmonos, motinos ir narkomanės vaidmenų. Šios trilogijoje pateikiamos idėjos itin aktualios ir šiandien.

Pripažinta šedevru, patekusi į The New York Times geriausių 2021 m. knygų dešimtuką, „Kopenhagos trilogija“ – įtraukianti autorės kelionė per meilę, draugystę, ambicijas ir priklausomybę.

Vertė: Aurelija Bivainytė

Formatas/puslapiai: kieti viršeliai / 366 puslapiai

ISBN: 9786094666858

Leidykla: Tyto alba

Metai: 2022

Sniege rastas dvidešimt vienerių inukas Toby Obedas mirė 26-ą kartą. Tąsyk iš tikrųjų patvirtinta mirtis. Po kelių mėnesių dirbtinės komos per stebuklą sugrįžo į gyvenimą, bet praradęs abi kojas ir ranką. Pirmą kartą Toby mirė, kai atskirtas nuo tėvų pateko į internatinę mokyklą.

Lenkų žurnalistės Joannos Gierak-Onoszko knygoje – tikros istorijos apie vietinių Kanados tautų vaikus iš internatinių mokyklų, kurioms dažniausiai vadovavo Bažnyčios atstovai. Tai, kas jose dėjosi, visam laikui paveikė buvusių mokinių, vadinamų išlikėliais, ir jų šeimų gyvenimus. Istorijos vadovėliai apie nusikaltimus tylėjo ištisus dešimtmečius, bet jau kurį laiką vyksta teismai, išmokamos kompensacijos, buriasi terapinės grupės. Autorė pasakoja apie pažeminimą ir prievartą – traumas, kurias vaikystėje patyrę žmonės vėliau ilgus metus bando atsitiesti. Skriaudos ratas sukasi, nes pažemintieji žemina kitus. Vis dėlto vilties teikia stiprios asmenybės, atsikovojančios orumą, pasipriešinančios smurto inercijai ir klojančios naujo gyvenimo pamatus. 

XIX amžiuje visoje dabartinės Kanados teritorijoje buvo išplėtotas internatinių mokyklų tinklas. Siekdama atversti vaikus į krikščionybę, įskiepyti vakarietišką darbo etiką ir sėslų gyvenimo būdą, vietos valdžia atskirdavo juos nuo tėvų. Mokiniai greitai suprasdavo, kad jų kūnas – lyg Šventosios Dvasios buveinė, o ją valdyti gali tik Bažnyčios tarnai. Mokyklų, kuriose vyko nusikaltimai, suskaičiuota 136, jos veikė iki pat XX amžiaus paskutinio dešimtmečio. Internatuose gyveno mažiausiai 150 tūkstančių mokinių.

Vertė: Irena Aleksaitė

Formatas/puslapiai: kieti viršeliai / 520 puslapiai

ISBN: 9786094275333

Leidykla: Kitos knygos

Metai: 2022

Tai jau šeštas Stasio meną pristatantis „Apostrofos“ sieninis kalendorius. Kiekvienas skirtas vienai iš jo kūrybos pasaulio sričių ar temų: pirmieji du (2019 metų) – naujausioms pastelėms ir Stasio menui vaikams, trečiasis (2020) – plakato menui, ketvirtajam (2021) pasirinkta kaukių, penktajam (2022) – akių tema. Šių metų kalendoriaus temą inspiravo Rytų horoskopas, pagal kurį 2023-ieji – Triušio / Katės metai. Pastelės sukurtos 2013–2022 metais, dvi iš jų – specialiai šiam kalendoriui ir publikuojamos pirmąkart.

Trylika 2013–2022 m. sukurtų pastelių.
Apipavidalino Jokūbas Jacovskis
Sudarė Giedrė Kadžiulytė

Leidimo metai: 2022
Leidėjas: Apostrofa
Formatas: 33 x 50 cm