Neįvardintoje vietoje, nenusakomu laiku, apsuptas, rodos, nuolat mutuojančios gamtos ir grėsmingų kalnų, stovi nuo pasaulio atskirtas miestelis, kurio gyventojai laikosi keistų papročių ir žiaurių tradicijų. Žmonės laidojami medžių kamienuose, prieš tai užkimšus jiems gerkles cementu – tam, kad siela nepabėgtų; miestelio vyrams tenka dažnai pražūtinga užduotis – plaukti požemine upe, tikrinant, ar vanduo neišplovė akmenų, ant kurių stovi miestelis; nėščiosios vaikšto užrištomis akimis, kad būsimi vaikai netaptų panašūs į pirmą jų sutiktą vyrą. Istorija pasakojama keturiolikmečio berniuko, kuris į viską žvelgdamas su vaikišku naivumu, bet jau paženklintas tam tikro vidinio skausmo, mokosi gyventi slegiančiai konformistinėje aplinkoje. Tol, kol į makabriškus papročius įsiskverbęs pleištas nesukelia dar destruktyvesnių pokyčių...

Mirtis ir pavasaris – fragmentiškas Mercè Rodoredos, vienos žymiausių katalonų kalba rašiusios XX a. ispanų rašytojos, romanas, kartais kampuotas lyg nešlifuotas akmuo, tačiau dėl šių lūžių spinduliuojantis unikalia poetika. Tai tamsi ir sapniška brandos istorija, papasakota į mintis įsirėžiančiais vaizdiniais ir įspūdingai poetiška proza. Dažnai interpretuojamas kaip gyvenimo diktatūroje alegorija, Mirtis ir pavasaris užburia, akina ir kelia šiurpą, tyrinėdamas galią, geismą, mirtį, tykančią nuo gimimo, užkoduotą pavasariniame žydėjime, ir viltį, įsižiebiančią nuo menkiausio nepriklausomybės gesto.

Vertė: Valdas V. Petrauskas

Formatas/puslapiai: minkšti viršeliai / 160 puslapiai

ISBN: 9786098306293 

Leidykla: RARA

Metai: 2022

Rašytojo Dariaus Pocevičiaus knyga „1944-1990 Istoriniai Vilniaus reliktai, ll dalis“ tęsia tiek pirmoje dalyje, tiek 2016-tais metais pasirodžiusiame leidinyje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ pradėtas temas.

„Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990, ll dalis“ - miesto istorija, papasakota per išlikusius reliktus ir remiantis liudytojų pasakojimais; ypač daug dėmesio skiriama menininkams, rašytojams, kompozitoriams, jų kūrybai ir gyvenimo būdui.

Už miesto tyrinėjimus pelnęs Šv. Kristoforo statulėlę, Vilniaus mero premiją ir kitų apdovanojimų, Darius Pocevičius rašo toliau. Antroje „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ dalyje prisimenamas laikotarpis nuo 1965 iki 1990 m.: autorius pateikia tuomečių knygynų, leidyklų, vaistinių, juvelyrinių ir valiutinių parduotuvių apžvalgą, atkreipia dėmesį į reliktus, kuriuos mieste paliko dailininkai, kompozitoriai, rašytojai, šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai.

Vis dėlto ši knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990, ll dalis“ skiriasi nuo anksčiau autoriaus parašytų, nes svarbiausi čia – nebe miesto artefaktai, bet 7-ajame ar 8-ajame deš. subrendę, dabar garbaus amžiaus vilniečiai, prabylantys tarsi gyvieji praėjusios epochos „reliktai“. Daug dėmesio skirta meno kūrėjams, ypač dailininkams. Jie Vilniaus viešąsias erdves papuošė šimtais kūrinių. Taigi ši knyga – savotiškas in memoriam pamirštai jų kūrybai ir kasdienybei.

Kiek rašytojų anuomet galėjo pragyventi iš kūrybos ir vadintis profesionalais? Su kokio masto cenzūra jie tada susidūrė? Kuo garsėjo Kompozitorių miestelio perklausų salė? Kaip gyvenamojo ploto draudimus apeidavo namus statęsi dailininkai? Kas tapo Vilniaus knygų mugės pramote?

Kuo prekiauta čekinėse ir dolerinėse? Dėl kokio žiedo iš proto ėjo 9-ojo deš. Vilniaus ponios? Kurie „Spartoje“ gaminti apatiniai rūbai vadinti reitūzais, kombinukais ir maudymkėmis? Kada pasirodė sinkleris „Santaka“, vadintas pirmuoju lietuvišku personaliniu kompiuteriu?

Įdomūs faktai iš knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990, ll dalis“:

Atkurtos nepriklausomybės priešaušryje Vilnius pasiekė visų laikų rekordą – išaugo beveik iki 600 tūkst. gyventojų. Planuota, kad 2000-aisiais jų pagausės iki 700 tūkst.
9-ajame deš. Vilnius tapo menininkų miestu, čia gyveno 72 proc. Lietuvos dailininkų, 81 proc. rašytojų ir net 89 proc. kompozitorių. Jiems pastatyta 20 daugiabučių namų su dirbtuvėmis ir darbo kabinetais.
Vilnius tapo tikra kultūros sklaidos sostine. Vidutinis „Vagos“ išleistų knygų tiražas 1985 m. siekė 31 300 egz. Valstybinė filharmonija per metus surengdavo iki 5 tūkst. koncertų.

Knygoje:

176 spaudos leidinių iškarpos
364 prisiminimų citatos
425 fotografijos
128 brėžiniai ir dokumentai

Formatas/puslapiai: kieti viršeliai / 656 puslapiai

ISBN: 9786094275203

Leidykla: Kitos knygos

Metai: 2022

„Mane vadina Kalendorium“ - tai unikalus naujausios latvių literatūros tekstas: prozininko, dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus Andrio Kalnozolo (g. 1983) romanas, kuris, pasirodęs Latvijoje 2020 m., iš karto tapo kultiniu, dideliais tiražais leidžiamu, ekranizuojamu ir inscenizuojamu kūriniu. Latvių literatūros kritikai šiandien lygina šią knygą su amerikiečių rašytojo Winstono Groomo (1943-2020) romanu „Forestas Gampas“.

Pats kilęs iš Latvijos provincijos, A. Kalnozolas pasakoja nedidelio miestelio „mažo žmogaus“ istoriją, perteikia ją psichikos sutrikimą ir kartu fenomenalią atmintį turinčio, niekur nedirbančio veikėjo Oskaro, praminto Kalendoriumi, žvilgsniu. Knyga parašyta Oskaro dienoraščio forma. Jaunas vyras negali bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, todėl, vietos kunigo paskatintas, pradeda rašyti dienoraštį. Rašo jį vaikiškai naiviai, bet kartu pateikia netikėtų įžvalgų, skvarbiai atveria paradoksalią dabarties tikrovę ir paprastų žmonių sielos grožį.

Knygos „Mane vadina Kalendorium“ pasakotojas grumiasi su savo neurozėmis, su gyvenimo baime, stengiasi prisijaukinti aplinkinį pasaulį ir žmones, susitaikyti su nuolat patiriamu tikrovės keistumu. Kartu romanas liudija, koks nuostabus gali būti žmogaus protas, kokios didelės jo dvasinės galios, kokius kilnius santykius žmogus pajėgus susikurti. Atviras ir naivus Oskaras tampa svarbia figūra miestelio gyvenime: jis ima burti kitus visuomenės atstumtuosius, rūpintis jais ir bendrais miestelio reikalais. Jo keistas dienoraštis įgyja autentiškos gyvenimo filosofijos bruožų.

Vertė: Laimantas Jonušys

Formatas/puslapiai: kieti viršeliai / 328 puslapiai

ISBN: 9786098222548

Leidykla: Odilė

Metai: 2022

Varnas – triksteris, pusdievis, mitologinis padaras, pokštininkas, filosofas, kosminė jėga, visa matanti ir komentuojanti juoda akis. Varnas – smalsus, juodesnis už juodą, žiaurus, pašaipūniškas, mąslus, paslaptingas, nepamirštamas. Varnas keliauja kosmosu, sklendžia laiku, dalyvauja kuriant pasaulį ir žmogų, varžosi su Dievu, stebi karus ir katastrofas, sielos ir sąmonės virsmus, religijų kilimus ir kryčius, didžiuosius atradimus ir baisiausias klaidas. Nuožmi, niūri, kilusi iš sielvarto, pilna anarchiškos energijos ir pašėlusiai komiška Varno istorija ir ją liudijantys eilėraščiai – vienas reikšmingiausių XX a. poezijos rinkinių.

Tedas Hughesas (1930–1998) – vienas svarbiausių angliškai rašiusių XX a. poetų. Pirmieji Varno eilėraščiai parašyti garsaus amerikiečių dailininko Leonardo Baskino prašymu. Jis tušu buvo nupiešęs visą seriją varnų. Didžiąją dalį tekstų Hughesas parašė 1966–1969 m., praėjus ilgam kūrybinės sausros periodui, ištikusiam jį po žmonos Sylvios Plath mirties. Varnas – kontroversiškiausias Hugheso kūrinys, stiliaus eksperimentas, savotiškas iššūkis krikščionybei, humanizmui ir polemika su jais. Pats autorius Varną laikė šedevru ir tuos metus, kai jį rašė, įvardijo vaisingiausiu nevaržomos vaizduotės ir kūrybinės energijos periodu.

Vertė: Marius Burokas

Formatas/puslapiai: minkšti viršeliai / 104 puslapiai

ISBN: 9786098306279 

Leidykla: RARA

Metai: 2022