Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę

Buvo ar nebuvo? Štai klausimas. Kur įvyko – tikrovėje ar vaizduotėje? Ir kas svarbiau: sausa bekraujė dokumentika ar iš praeities ūkanų prasišviečiantis įsivaizduojamas gyvenimas?
Fantazija, o gal įkyriai realybę persekiojantis šešėlis aštriais atminties dantimis supurto ramaus buvimo patalus ir vieną dieną (tiksliau, naktį) į tavo duris pasibeldžia personažai, reikalaujantys teisės būti, sutinkantys su bet kokiomis sąlygomis – būti kvaili, juokingi, raiši, absurdiški ir keliauti per išgalvotus santykių bei dramų kontinentus su vieninteliu bagažu – autoriaus patirtimi, praradimais ir atsivėrimais, netektimis ir viltimi, kad vieną kartą viskas bus gerai.
Sudarai suokalbį – atsisėdi prie rašomojo stalo ir stebi, kaip jie keičiasi, auga, žiūrėk, pagražėja arba, atvirkščiai, apsivėlę dienų dulkėmis liūdnai mato savo gyvenimo, kad ir fiktyvaus, saulėlydį. Jie tavęs nepaliks: sėlins kartu – nematomi, tylūs stebėtojai, tavo širdies draugai.
Viskas, ką rašiau apie mus, – netiesa. Viskas, ką rašiau apie mus, – švenčiausia tiesa.

Trys dalys – klasikinė sonatos forma: dvi greitos, viena (antroji) – lėta. Greitosiose dalyse intensyvi siužeto tėkmė, daug įvykių, lėtojoje – esmė. Pirmoje dalyje žavingos kasdienybės blizgančiu paviršiumi kaip eiklūs vandens čiuožikai slidinėja du mūsų laikų herojai: pasipūtęs, susireikšminęs AKTORIUS ir šiuolaikinių banalybių epicentrų komentatorius ŽURNALISTAS. Abu – neįvykėliai. Aktorius plavinėja prisiminimų bei nuoskaudų kosmose ir, kaip dera nepripažintam genijui, sielvartą bando paslėpti alkoholio marių begaliniame burbule; žurnalistas, šmaikščiai ir lengvai rašaliojantis bet ką, slapta svajoja apie didelį projektą, iškelsiantį jį virš masių tuštybės, kurią jis, žinoma, niekina. Neįvykėliai, kaip įprasta, suranda vienas kitą: Žurnalistas strapalioja apie aktorių išgalvotą interviu, o Aktorius, dar neiškritęs iš vangaus tautinio šou biznio, atneša slaptus jaunos rašytojos užrašus (tuo metu rašančios scenarijų kino filmui) ir, žinodamas Žurnalisto ambicijas, pasiūlo jam pačiam rašyti scenarijų kino filmui.

Antra dalis ir yra tie slaptieji užrašai, susipynę su scenarijaus fragmentais, todėl stilistika keičiasi. Užrašuose fiksuojama meilės istorija miglota, pilna sapnų, nutylėjimų. Autorės personažas, ieškantis atsakymų ir sprendimų, skilinėja į dvi konfliktuojančias asmenybes (Aš ir Patricija). Itin svarbūs du šios dalies leitmotyvai: Niurnbergo mergelė (viduramžiškas kankinimo prietaisas – spinta su aštriais dygliais, perveriančiais kūną) bei parafrazės į Ingeborg Bachmann bei Paulį Celaną ir jų neįtikėtiną meilės istoriją.
Antra dalis – tai dūmai ir paslaptis Žurnalistui, užsidegusiam rašyti scenarijų. Nesuvokdamas, ką perskaitė, jis skuba į dvarą susitikti su Autore ir išsiaiškinti tai, ką turėtų suprasti paprastas žiūrovas (ir skaitytojas)… Ten šlitinėja ir Aktorius, nusivylęs Žurnalistu, darbadaviais ir, be abejo, gyvenimu. Tai, kas vyksta dvare (ar apgriuvusioje kaimo trobelėje), yra akistata su viskuo, kas ateina ir praeina kaip kūrybos, meilės ar laimingo gyvenimo galimybė. Čia daugybė moters šešėlių. Veiksmo erdvė pakibusi tarp arba virš, arba už realybės. Skaistykla, kurioje leidžiama galbūt paskutinį kartą apsispręsti.

Knygos pavadinimas – „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“. Paleistuvės – iš žodžio „paleisti“. Ne vien iš „paleistuvė“, kuris nuolat kartojasi antroje teksto dalyje.

Anetos Anros knyga primena Lanos Del Rey muziką. Iki žvilgesio nugludinta forma, salsvas glamūro aromatas, kutenantis švelnumas, mito apie amžinąjį moteriškumą nuojauta, svaigus nerealumo pojūtis. Bet tas tobulas grožis ir juvelyriška pažeidžiamumo nuotaika kažkur giliai slepia mįslingą jėgą, gyvenimą, nepavaldų racionalumui, kažkokį šiurpų tikrumą. Ir, be to, kad romane nemažai meilės santykių temos, kažkokiu būdu tekstas padeda nurimti ir grįžti į gerus santykius su savimi."
Aira Niauronytė, „Kitos knygos“

"Šiame kūrinyje laikas neteka įprastine tvarka. Jis įsitempia: tarp prarastos vaikystės paprastumo ilgesio ir visa permelkiančios mirties kaip ateities baimės. Asmens tapatumas skyla: personažus lydi antrininkai, įvykių pynė pulsuoja tik jai atpažįstamu ir pavaldžiu ritmu. Kur surasti atramą šiuolaikiniam herojui šiame visatos ir laiko neapibrėžtume? Toks būtų pagrindinis klausimas, išvedantis skaitytoją anapus teksto."
Filosofė, eseistė, literatūros kritikė Jūratė Baranova

"Kas mums kuria moterį? Kas kuria jos gyvenimo istoriją? Kas kiekvienai moteriai rašant savo gyvenimo scenarijų iš tiesų jį rašo? Tai romanas, kuriame išsitrina riba tarp tikrovės ir fikcijos. Siurrealistiškame tekste, kuriame pasakojama kito teksto kūrimo istorija, tarpusavyje puikiai dera naivumas ir ironija, vaikiškumas ir intelektualumas. Vidinė Autorė virsta nepasiekiamu personažu, o veikėjai visomis išgalėmis siekia tapti autoriais. Knyga konceptualiai perteikia intelektualios moters situaciją šių laikų visuomenėje. Kiekvienai moteriai, net ir labiausiai emancipuotai, dėl viešajame diskurse susiklosčiusių galios santykių daug pastangų reikalauja ne tik kvestionuoti nusistovėjusius lyčių vaidmenis, bet ir, visų pirma, tapti savo pačios gyvenimo Autore.
Kūrinyje moderniai ir įtaigiai kvestionuojamas būvis, kai kiekvienai tokiai autorei reikalingas vidinis personažas vyras, kuris normatyvizuotų ne tik jos rašomą kūrinį, bet ir jai pačiai iš savo požiūrio taško papasakotų jos gyvenimo istoriją, pastarąją pritaikydamas aplinkiniams ir visuomenei. Tai puikiai perteikta nuolatinio savęs talpinimo į metafizinę Niurnbergo mergelę (inkvizicijos naudotą kankinimo prietaisą, dėžę, kurios duris užvėrus patalpintąjį perveria spygliai) drama. Knygoje šmaikščiai ir poetiškai kalbama apie tai, kad moters požiūrį į save ir savo gyvenimą dažnai diktuoja interiorizuotas įsivaizduojamo vyro žvilgsnis. Tai pasakojimas apie nuolatinę kovą ta