Lietuvių etnologijos etiudai: senosios mūsų atminties atodangos

„Turime fantastišką tautos palikimą – milžinišką dainų masyvą, beveik neskaitytą kaip visa aprėpianti visuma, pagal kurios kodus buvo gyvenama, veikiama, jaučiama, persikeliama į pomirtinę vėlių šalį. Tai galima pavadinti, kaip dabar sakoma, žmogaus gyvenimą modeliuojančia sistema. <…> Ten pasakyta viskas – kas mes, iš kur mes, kodėl mes, ten – įstatymų rinkinys, pagal kurį buvo amžius gyventa.“

„Savo dainų dar nepermalėm, neperdirbom, dar jas gana grynai dainuojam, užvertę galvas, įsiklausydami. Kai pasauly labai ramu, įsiklausęs girdi, kaip abiejose Atlanto pusėse dainuoja „Žveng žirgelis lankoj…“. Ir pasaulis pasidaro toks lietuviškas, net gerklę užima…“

„Rinkdamas tautosaką, žmonėse aptinki tokios archaikos, tokių kraupiai senų, nežinia kaip išlikusių dalykų, kad net pagalvoji: štai esi paskutinis Europoje, kuris klausaisi gyvos praatminties, tautos prokalbės. Kaip archeologą nupurto amžių šaltis: klausaisi dainos ar pasakos vos ne prie lūpų pridėjęs ausį. Kaip telegrama perduodami paskutiniai atminties žodžiai gęstant gyvybei ir atminčiai. Štai lietuviškoji amžinybė…“