Kelyje

Jau keturis dešimtmečius pianistė Tatjana Geringas kartu su vyru Davidu Geringu – iš Vilniaus kilusiu garsiu violončelininku, gyvena Vokietijoje. Savo atsiminimus apie jaunystę Maskvoje, emigraciją ir naujojo gyvenimo peripetijas autorė vadina impresijomis.

Tatjana Geringas - talentinga pianistė, mylimiausia įžymiojo Stanislavo Neuhauso mokinė, vieno iškiliausių nūdienos violončelininkų Davido Geringo, gimusio ir užaugusio Vilniuje, gyvenimo draugė ir kūrybos bendražygė. Atsiminimų nuotrupose ji labai tikroviškai perteikia praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio aplinką, o joje, regis, viskas - gamta, valdžia, žmonės - paženklinta ideologinės priespaudos, kuri pastūmėjo muzikus Geringus pasirinkti sunkią emigracijos dalią. Nepaprastai vaizdžiai aprašyti pirmųjų dienų vargai, kai jaunai šeimai su mažu sūneliu teko įsibūti iki tol nepažintoje aplinkoje, prisitaikyti prie kitoniškų žmonių ir aplinkybių.

„Kelyje" - tai ir gyvenimo fragmentai, ir praėjusio laikmečio šukės, kuriose atsispindi Tatjanos ir Davido Geringų gyvenime sutikti didieji menininkai: Stanislavas Neuhausas, Mstislavas Rostropovičius, Herbertas von Karajanas, Maja Pliseckaja...

„Ši knygelė buvo parašyta 2013 metų rudenį. Iš pradžių, nemokėdama naudotis kompiuteriu, triskart perrašiau ją ranka, įvaldžiusi spausdinimo rusų kalba „techniką", su malonumu ėmiausi apipavidalinti „savilaidą". Išėjo vielos spirale įrišta A4 formato knygelė, o jos viršeliui panaudojau nuotrauką, kurią sūnus padarė Malibu, vos dienai praėjus po to, kai jų šeima persikėlė į JAV. Toje nuotraukoje trys figūros: jo žmona ir dvi mažos mergytės, visos atsigręžusios į beribį vandenyną - problemų vandenyną? Ar vilčių vandenyną? Trys šešėlius primenančios figūros, suglumintos milžiniškos nežinomybės. Ir iš kažin kur prasiskverbęs saulės spindulys - nors jos pačios nematyti...
Saša nemanė sukūręs šedevrą (tai mano nuomonė), o ši nuotrauka man tapo to, ką parašiau, simboliu, jos nuotaika persmelkė visą knygelę.

Pavadinimas „Kelyje" tikriausiai neoriginalus, ką padarysi, bet užtat teisingas ir gyvenimiškas. O priėjo prišlieta paantraštė: impresijos. Ką norėjau tuo pasakyti? Vien tai, kad nepretenduoju į tikslų istorinių faktų atpasakojimą -jie, tie faktai, mane apskritai ne itin domina. Sutinku, gali atrodyti, kad pati sau prieštarauju: juk aišku, kad dėstau faktus, nors veikiau - atsiminimus apie juos, tik kad tie atsiminimai kartais atrodo tokie netikslūs ir padriki. O impresijos - kaip aš vartoju tą žodį - tai reakcija į tuos atsiminimus.
Suprantama? Nelabai? Tai ir gerai - šito ir tikiuosi iš skaitytojo, o būtent - impresijos, įspūdžio.“

Tatjana Geringas, 2015

Vertė: Audra Kairienė

Formatas/puslapiai: minkšti viršeliai / 112 puslapių

ISBN: 9789955605898

Leidykla: Apostrofa

Metai: 2015