Kalbėk, atmintie

„Kalbėk, atmintie“, paliepė Vladimiras Nabokovas. Ir jį tuojau pat užplūdo begalė kerinčių prisiminimų apie jaukią vaikystę ir paauglystę ikirevoliucinėje Rusijoje, apie turtingą liberalių pažiūrų tėvą, gražuolę motiną, gausius giminaičius ir šeimos įnamius, didingus senus namus Sankt Peterburge ir gretimoje provincijoje. Jaunystės meilė, drugeliai, mokytojai bei įvairūs kiti motyvai susipina į autobiografiją, kuri pati savaime yra meno kūrinys.

Vienas iš didžiausių XX a. rašytojų sukūrė vieną iš subtiliausių mūsų laikų biografijų. Knygą „Kalbėk, atmintie“ (Speak, Memory) Vladimiras Nabokovas pirmą kartą išleido 1951 m. pavadinimu „Galutiniai įrodymai“ (Conclusive Evidence); vėliau ją iš esmės peržiūrėjo ir 1966 m. paskelbė antrą leidimą. Į jį pirmą kartą įtrauktas anksčiau neskelbtas šešioliktas skyrius — reikšmingiausias iki šiol neskelbtas meistro tekstas, kurį pateikė Nabokovo teisių paveldėtojai; jame pateikiama nepaprastų įžvalgų apie „Kalbėk, atmintie“.

Nabokovo atsiminimai — jaudinantis pasakojimas apie mylinčią civilizuotą šeimą, paauglystės prabudimus, bėgimą nuo bolševikų teroro, mokymąsi Anglijoje ir emigranto gyvenimą Paryžiuje bei Berlyne. Nabokovai buvo ekscentriški, liberalių pažiūrų aristokratai, gyvenę savo prabangiuose kaimo dvaruose politikos ir literatūros kupiną gyvenimą, kol Rusijos revoliucija nušlavė jų pasaulį nuo žemės paviršiaus; rašytojui tada buvo aštuoniolika. Nepakartojamu geriausių Nabokovo kūrinių stiliumi parašytoje „Kalbėk, atmintie“ ryškiai atgyja pradingęs pasaulis.