Rūko dugnas

saugu
tarp vidinių rūko sienų

vidinei mano avarijai

Pirmasis poeto, fotografo Edvino Valikonio eilėraščių rinkinys „Rūko dugnas“ – savito braižo, originalių įvaizdžių kupina egzistencinė stichijų (bet ne stichiška) poezija: čia dangus sutelpa į kokoną, lapai numeta medžius, daroma visų paliktųjų apskaita ir įvykiai užbėga mums už akių.

Rūkas – minkšta, beformė substancija, kuri uždengia kontūrus ir naikina ribas. Jis paslepia pavojus, panardina į nesvarumo būseną. Rūkas – kaip pats beribiškumas. Atrodo švelnus, bet yra grėsmingas. Jame apima vidinės apokalipsės nuojauta, nes rūko sienos ir rūko dugnas vis dėlto kažkur yra.

Edvinas Valikonis apie save:

„Žmogus, nes ne paukštis. Vilniuje gyvena, dirba ir kuria (bet dažniau nekuria). Veikia rinkodaros lauke. Rašo poeziją, fotografuoja. Taip, gyvena.“

Ši knyga kaip migla, kuri sulieja, paslepia gamtą ir kultūrą. Ir viską turi atrasti, aprašyti, visko mokytis iš naujo, lyg pirmąkart. Apčiuopomis. Ši knyga – kelionė, kai užsimanai važiuoti, ilgai, nežinia kur, lyjant lietui. Tiesiog judėti laike ir erdvėje, mąstyti. Būti.

Marius Burokas, poetas, vertėjas

rūkas II.
miškas

atminti ir miška gaubia rukas, nesu

tikras, ar tas pats – nesu tikras, ar

tikras;

nors turbut nelabai ir svarbu,

kai dažu ratilai ant kamienu,

kai lapai be garso meta medžius