Sutikau žmogų

Kiek reikia laiko norint už socialinės etiketės pamatyti žmogų? Kokiomis spalvomis veriasi kare ar socialinėje atskirtyje gyvenančiojo pasaulis? Sulėtinęs žvilgsnį, fotografas Artūras Morozovas dokumentuoja viešumoje retai matomų žmonių būtį, liekančią už stereotipinių siužetų rėmų. 

Artūro Morozovo kelionė link žmogaus, kuris nepatenka į žurnalistinį pasakojimą, prasideda 2008 m. kariaujančiame Sakartvele, dar dirbant fotožurnalistu. Vėliau, ieškant bendruomenės apraiškų, tęsiasi senosiose Kauno knaipėse, Maidano protestuose ir karo lauke Ukrainoje.

Didžioji knygos dalis – fotografijų ir esė ciklas „Sutikau žmogų“, sudarytas iš dešimties pavienių žmonių ir šeimų istorijų, fiksuotų pastarąjį dešimtmetį. Autorius kviečia pažinti tyliąją Lietuvos visuomenės dalį. Kalbantis su istorijų herojais, įsiklausant į jų pasakojimus, veriasi ir platesnis šalies paveikslas. Jame išryškėja vienišumo svoris mieste, bendruomenės audinys regionuose, populizmo plitimas, kaimų ir miestelių mokyklų likimas. Marguose herojų pasauliuose skleidžiasi žmogiškosios dramos, iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai ir traumos, santvarkų kaitos atspindžiai.

Šios pažintys, kelionės ir pokalbiai man praturtino Lietuvos paveikslą mažiau girdimų žmonių balsais. Supratau, koks vientisas socialinis audinys esame, kaip priklausome vieni nuo kitų, kokia yra klausymo, bet ne nurodinėjimo ar vertinimo, galia. 
– knygos autorius Artūras Morozovas

Sutikau žmogų – tikrų istorijų rinkinys apie gyvenimą – tokį, koks jis yra. Aš visada mėgau grubią, autentišką ir nesuvaidintą fotografiją, čia jos apstu. Dokumentinės nuotraukos su Artūro pasakojimais man pasirodė lyg dokumentinis filmas nugulęs ant popieriaus. Pasaulis ir žmonių istorijos tokios skirtingos, smagu patyrinėti jį kitų akimis. 
– fotografas Rokas Darulis

REDAKCIJOS ŽODIS

Šiais laikais didžiąją pasaulio dalį patiriame per medijas: žiniasklaidą, filmus, literatūrą, socialinius tinklus, t. y.  per kitų žmonių prizmę. Taip pat ir apie mažiau matomus savo visuomenės narius mąstome taip, kaip mums juos parodo sensacingos antraštės. Artūras Morozovas, dokumentuodamas socialinę atskirtį Lietuvoje, kviečia peržengti išankstinio vertinimo rėmus, išgirsti prieš įvardijant, leisti asmeninėms istorijoms, o ne socialinėms kategorijoms apibrėžti ir grįsti santykį su kitu žmogumi. Atsitrenkus į žurnalistinių metodų ribotumą, autoriaus prieiga tampa lėtesnė, labiau antropologiška. Pažinimo objektu tampa ne tik kitas žmogus, bet ir etiška prieiga, ryšys tarp autoriaus ir pašnekovo, jo bendruomenė. Autoriaus kadrai iliustruoja nebe socialinius siužetus, o turtingus, įvietintus pasaulius. Šiandien vis daugiau gyvenimiškų patirčių perkeliant į skaitmeninę erdvę ir vis labiau eižėjant visuomenės audiniui, iš tikrųjų sutikti žmogų už įprasto gyvenimo ribų yra prabanga ir vertybė. Artūro Morozovo knyga mums –  kaip empatijos receptas. 

– Jonė Emilija Juchnevičiūtė

APIE AUTORIŲ

Artūras Morozovas – dokumentinės fotografijos kūrėjas, Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas, lektorius, vienas iš nepriklausomos žurnalistikos platformos Nara.lt įkūrėjų. Nuo 2006 m. pradėjęs dirbti fotožurnalistu, nušvietė įvairius Lietuvos bei Europos įvykius, nagrinėjo jautrias socialinias temas: dokumentavo karinius konfliktus Sakartvele, Ukrainoje, pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, fiksavo suaktyvėjusią pabėgėlių iš Sirijos ir kitų arabų šalių migraciją į Europą. Artūro Morozovo fotografijos spausdintos The Washington Post, The New York Times, The Guardian, Al Jazeera, Der Spiegel ir kt. 

Formatas/puslapiai: minkšti viršeliai / 224 puslapiai

ISBN:  9786094960307

Leidykla: LAPAS

Metai: 2026